Keletas senolių išminties perlų, kuriuos revoliucionieriškai reikia imti ir pakeisti
révolution
Senolių išmintis kaip seniai numegztas megztinis: gal ir praradęs formą, įgavęs istorinį kvapą, bet vis dar gali šildyti. Išminties perlais ar gemologiškai vertinant, gal ne perlai, o imkim kokį mažiau vertingesnį akmenį palyginimui, mėgstu pasidalinti ir aš savo socialiniame puslapyje, kuris startavo su mezgimo tema, o pavirto į Mezgėjos gyvenimo būdo žurnalo puslapį.
Šios dienos mintis buvo: “Jeigu paskutinę darbo dieną prieš atostogas nesuvalgysi “pautienės” su lašinukais, tai turėsi lietingas atostogas”.
O šiame tekste su humoru, sarkazmu apžvelgsiu mezgiminę, socialinę ir labai vintažinę išmintį apie durnius, kuri jau turėtų būti atgyvena ypač šiais neramiais laikais.
Pirmas perlas: Tik tinginiai ilsisi per atostogas
Poilsis – ne tinginystė. Tai – gyvybiškai būtinas sustojimas, kai chaotiškoms mintims reikia nurimti ir atrasti savo vietas smegenų lentynėlėse. Visi žinome, kad kai Broca ir Wernicke smegenų sritys pradeda nebefunkcionuoti: suvokimas, tarimas, žodžių radimas tampa sudėtingas, tai ženklas, kad reikia pailsėti.
Dažnai kartoju savo Instagram profilyje, kur darbo dienomis , šeštą ryto, įkeliu nuotrauką su mezginiu rankose ant kurio pūpso užrašas “ Kelios išmegztos eilutės minčių higienai”.
Tai yra mano joga. Jogoje esančios katės pozos man taip nepagelbėja pasiruošti dienai kaip tos kelios išmegztos eilutės.
Pietų pertraukos, laisvadieniai, atostogos – tai būtinas žmogaus išsikrovimo-ir-pasikrovimo ciklas. Ir mes turime pradėti tai vertinti.
Nesakau, kad atostogos su bamba atsukta į saulę yra aukščiausias gyvenimo tikslas (nors pripažinkime – kartais tai neįtikėtinai gerai veikia). Bet tos trys ar keturios dienos be skubėjimo, siesta ir tapas nuotaika, yra svarbu, bet dėl to turime “padirbėti”, nes niekas mums nesukurs tokios aplinkos, tik mes patys galime ją susikurti.
Dabar mes mažiau skaitome, nes vartojame daug ir trumpos informacijos, bet skaitymas yra įgūdis, kurį tvirtinti galime būtent per atostogas.
Megzkime – net jei nežinom, kam. Gaminkime valgyti daug – ne todėl, kad reikia, o todėl, kad norisi ir lauko virtuvėlėje. Būkime lauke – nes ten kvėpuoti lengviau ir su telefono programėlių pagalba mokykimės atpažinti paukščius. Eikime į mišką – jei ne voveraičių ir čiobrelių, tai bent meškutės paieškoti.
Poilsis padeda prisiminti, kad esame ne tik funkcijos ir darbų sąrašai. Esame žmonės. O žmogui kartais labai reikia paprasčiausiai... pabūti.
Antra išmintis: Nepirk tokių brangių siūlų, taupyk juodai dienai
Retorinis klausimas: kodėl tavo močiutės megztinis išgyveno tris kartas, o tavasis – vos tris skalbimus?
Siūlai. Taip, tie maži kamuoliukai, kuriuos mezgėjos glosto švelniau nei kai kurie žmonės savo augintinius ar antrąsias puses. Ir štai klausimas: kodėl vieni siūlai kainuoja kaip kavos puodelis, o kiti – kaip trys pietūs restorane?
Paprasta: vieni siūlai mezginiui suteikia galimybę būti paveldėtu, o kiti – pavargsta jau per pirmąją savaitę, nutįsta, susivelia, o vėjui papūtus dar ir pūkais pasileidžia kaip kokia nužydėjusi pienė.
Nesakau, kad biudžetiniai siūlai yra blogis – jie turi savo vietą. Kaip ir greitoji mada, kuri sako: „Aš perdirbta!“ Bet kaip, atsiprašant, perdirbti megztinį, kai jame pusė vilnos, ketvirtis akrilo ir dar šiek tiek plastmasės ?
Rinkimės atsakingai. Pasirinkime siūlus, kurių sudėtį supranta ne tik chemikai, bet ir mes, paprasti Marijos žemės piliečiai.
Siūlai – tai tekstilė. Ta pati, dėl kurios Prancūzija jau riboja greitosios mados reklamą. Nes kai tavo megztinis gyvena ilgiau nei paskutinis mados trendas – tai jau revoliucija.
Taigi, kai kitą kartą stovėsi parduotuvėje ir svarstysi tarp „čia pigiau“ ir „čia kokybė“ – prisimink, kad kokybiški mezginiai, kaip ir meilė išgelbės pasaulį.
Kaip sako kai kurie senoliai – pirk pigesnius siūlus, nes reikia taupyti juodai dienai. Bet, o kodėl mes taip laukiame tos juodos dienos? Kam patapti mezgėja užkalbėtoja ir išsimegzti sau juodą dieną? Lyg mezginys iš plonyčių, šerpetojančių siūlų taptų ne šiltu rūbu, o savotiška pranašyste: „ne dabar, bet kažkada tikrai bus blogai“.
Ir tada ta „sutaupyta“ vietoj šilto megztinio atsiranda rūbas, kuris tempiasi, vėliasi, “pienės” pūkus paleidžia.
Taupyti reikia – bet taupymas prasideda su atsakingu vartojimu, kuomet perkame tik tiek kiek mums reikia, nes geri siūlai nenusipelno dulkėti lentynose, jie nusipelno būti sumegzti, kaip gera knyga nusipeldo būti skaitoma ir permanoma.
Trečias perlas: Duok durniui kelią
Neduok. Nustokim durniui duoti kelią. Davėm ir davėm tuos kelius jiems, kad durniai visai išdurnėjo ir dabar net nebesupranta, kad jie durniai ir savim pasitikinčiai ateina į atsakingas politines pozicijas, darbe užima aukštas pareigas ar nuolat šukauja savo rajonuose kažkokias keistas teorijas.
Davėm jiems kelius į politiką – dabar jie ten skirsto biudžetus pagal horoskopus. Darbe jie – vadovai, kurie teigia, kad motyvacija atlikti tiesiogines pareigas už kurias yra mokamos algos kyla nuo "ketvirtadieninių šašlykų kolektyvui". O rajone? Ten jie tampa balkonų pranašais, mesijais, kurie skelbia kaip buvo geriau, kai raudoni gvazdikai buvo įsegti į vilnonės liemenės atlapus.
Siūlau keisti šią vintažinę išmintį į Duok protingui kelią.
Laikas keisti taisykles. Duok kelią tam, kuris žino, kad kartais geriau patylėti, bet patylėjimo nesumaišykim su abejingumu ar nutylėjimu.
Senolių išmintis
– kaip senas megztinis: kartais kandžiojas, kartais juokingas, bet dažniausiai – šildo. Tik reikia mokėti atsirinkti, kur tikrai auksas, o kur – tiesiog išsitampęs akrilas su pranašyste apie juodą dieną, o kur vintažinė išmintis, kurią jaureikia adaptuoti šiam amžiui.
Bisous,
Daumantė
“Duok durniui kelią” ypač gerai veikia, kai yra amplifikuojamas į kitas derivatyvines išmintis:
“Leisk girtam sūnėnui vairuot, gal nieko nebus”
“Pagerk psichoaktyvių vaistų, kur patarė nupušus kaimynę, ji pati tokius geria.”
“Antibiotikų viena kita tabletė profilaktiškai dar niekam nepakenkė.”
“Mus vaikystėje mušė ir ką? Niekas nenumirė, geri žmonės užaugom.”
“Greičio ribojimai tik tiems, kas nemoka vairuot.”
“Nuo darbo nebūsi bagotas, tik kuprotas.”
“Kotletus su bulvių koše galima dėti į lėkštę iš po barščių, mažiau plaut reikės.”