Apie ką gali rašyti Substack’e visiškai niekam nežinoma mezganti moteris?

Kur dingo Moters Kalendoriai? Ar tikrai turinio pertekliaus laikais reikia dar vienos „turiniautojos“?

Mano kasdienė rutina primena XIX a. moters kalendorių – joje telpa viskas: buitis, šeima, savęs priežiūra ir rankdarbiai. Tik skirtumas tas, kad šiandien viskas kiek moderniau: vietoj skalbimo rankomis – skalbimo mašina, vietoj valandų prie puodų – greitesni receptai, o svarbiausia – indaplovė ir ,žinoma, vienas svarbiausių šio amžiaus rekvizitų - darbas.

Šiandien moteris turi kur kas daugiau pasirinkimų nei XIX a. laikų moterys – jos gali laisvai rinktis profesiją, gyvenimo būdą, šeimos modelį ar net visiškai atsisakyti tradicinių vaidmenų.

Tačiau paradoksalu, kad turėdamos tiek laisvės, daugelio dalykų darome mažiau. Namų ruoša, maisto gamyba, buities puoselėjimas dažnai laikomi nereikšmingais, net „atgyvenusiais“ dalykais.

Vietoj naminio maisto vis dažniau renkamės kavinėse siūlomus itališkus makaronus ar amerikietiškus burgerius – nes paprasčiau, nes greičiau, nes „nemėgstu gaminti“ arba „nematau tame prasmės“.

Skandinaviškas įkvėpimas medvilninėms rankomis megztoms šluostėms ir picos tešla, nes, o kas nemėgsta picos?

Kaip yra sakiusi mano draugė ir buvusi kolegė, prancūzė Christelle, cuisine française eina užmarštin, nes gatvėse sumuštiniai keičia quiche, sriubą ar klasikinį poulet au vin.

Taip silpsta ne tik gastronominė kultūra, bet ir namų jausmas. Žmonės nebenori būti namuose, nes nebesirūpina jais – nekuria jaukumo, neinvestuoja laiko ar meilės į savo erdvę. Kai buitis erzina ir atrodo beprasmė, namai tampa laikina stotele, o ne vieta, kur gera būti. Ir galiausiai – net pats savo namuose nebenori būti.

Man namai yra tarsi penktas šeimos narys, kuriuo rūpinuosi. O rūpestis paprastas: vakare einu miegoti sutvarkiusi virtuvę, nes atsikėlus penktą valandą ryto taip gera virti kavą moka kavinuke ir, sėdint savo oranžiniame mezgėjos fotelyje, stovinčiame tokiame kampe, iš kurio matyti visi namai, galvoti, kad c’est la vie – gyvenimas, kuriuo džiaugiuosi. Su ta mintimi išmezgu keletą būsimos liemenės eilučių – minčių higienai.

Šiandien ryte, stebėdama stirnas Rugpienių kaime ir kiaunę kiaušiniautoją, kuri tik ir ieško lizdų pusryčių kiaušiniams, pagalvojau, kiek daug laiko praleidau galvodama, apie ką ir kaip kurti turinį – kokiu formatu, ir ar tikrai turinio pertekliaus laikais reikia dar vienos „turiniautojos“.

Mezgėjos Gyvenimo Būdas ir organizuojami sambūriai yra įdomūs žurnalistams. Kas galėjo pagalvoti? Aš tikrai ne, bet kalbėti apie tai, kas tau svarbu yra laimė

O vakar anyta, kuri yra didžiausia mano palaikytoja, pasakė: labai reikia lengvo turinio apie žemiškus dalykus. Apžvalgų ir analizių jau pakankamai daug.

dzingt – kodėl nepabandžius rašyti „Mezgėjos gyvenimo būdo žurnalo“ įrašų, kuriuose dalinčiausi, kokie nauji požiūrio kampai mane išgelbėjo iš vienos ar kitos situacijos, koks naujas receptas ar mažas pakeitimas sename recepte padarė stebuklą mano virtuvėje, humoristiniais įkvėpimais, kurie motyvuoja eiti ir prasirūšiuoti juodų kojinių stalčių, ir, žinoma, mezgiminėmis naujienomis.

Gal ryte, gurkšnodami kavą, užsimanysite paskaityti šį trumpalaikraštį – gal jis jus įkvėps išsikepti bulkutes su kopūstais, išsivirti norvegiškos žuvies sriubos ar pagaliau surūšiuoti kojines, o gal net nusimegzti garsiąją Sophie skarelę.

Neklauskit kiek esu Sophie kašmyrinių skarelių numezgusi. Visas jas mezgiau sau, bet jos visos greitai būna pavogiamos. Batsiuvys be batų, mezgėja - be skarelių

O gal tiesiog paskatins atidžiau pažiūrėti į savo namus – su rūpesčiu, su dėmesiu, su tuo pačiu jaukumu, kurį pati kasdien stengiuosi kurti. Nes tik savo namuose aš tikrai pailsiu – po darbų, po sprendimų priiminėjimo ar jų ieškojimo, po visko. Gal ir jums taip bus.

Tad palinkėkite man sėkmės rutuliojant šią idėją Substack’e. Palinkėkite sėkmės kovojant su savo vidiniu perfekcionistu, dėl kurio padarau gerokai mažiau, nei norėčiau. Labai noriu atrasti savo nišą čia.

Bisous,

Daumantė